Apie Kleboniškio Mišką
Kleboniškio Miškas yra įsikūręs šiauriniame Kauno pakraštyje. Vieta ideali: toli nuo miesto šurmulio, švelniai apkabintas Neries, pagarbiai išlaikantis atstumą nuo Nemuno. Niekas tos milžiniškos medžių kolonijos nė nevadina mišku, ji žinoma kaip parkas. Tik parkas.
Vietiniai paisto visokias pasakas, sumišusias su vienu kitu tikru faktų: užkasti lobiai, caro laikų tvirtovės, Smetona medžiojantis ant žirgo… Sako, seniausia miško pušis yra net 247 metų senumo. Magnetinis kalnas miško centre neva veikia kompasą, suklaidina jį net 11 laipsnių. Toks reiškinys įvardija Kleboniškio kalną kaip magnetinę anomaliją. Vietiniai tiki, kad miške trykštantis šaltinis yra jaunystės eliksyras. Senas eigulys pasakojo, kaip briedžio ragai ėmė žėrėti, jam atsigėrus šaltinio vandens, gyvūnas atjaunėjo eigulio akyse. Žmonės rikiuojasi į eilę vandens pasisemti, sako, jis mėnesį laiko stovi ir nepažaliuoja. Kava su juo skanesnė.
Tik parkas.
Sunku nepastebėti, kas ir koks iš tikrųjų yra Kleboniškio Miškas. Tačiau dauguma žmonių nepastebi, kad tai gyvas organizmas, alsuojantis visiškai šalia mūsų. Dėl nelauktai susiklosčiusių aplinkybių man šitai teko patirti pačiai. Tikiuosi, ir kiti žmonės sužinos, kokį nepaprastą kaimyną turi mūsų miestas.
Prieš penkiolika metų atsidūriau duobėje. To meto save lyginčiau su vikšriuku, kuris galvojo, kad tuoj pavirs drugeliu. Tačiau kažkas nutiko ir pradėjau jaustis ne kaip drugelis, veikiau kaip sliekas. Niekas nedžiugino, jaučiausi sustingusi, visa nutirpusi, sugrubusi. Aplinkiniai konstatavo, kad praradau gebėjimą gėrėtis, įkritau į duobę. Iš tiesų įkritau. Eigulių rajone, netoli namų. Šlumšt. Sėdžiu tamsoje, širdis daužosi iš baimės. Iš baimės! Vadinasi, galvoju, nors vieną emociją dar jaučiu. Skatinama baimės imu judėti, rankomis iriuosi tarp šaknų, ropoju keliais į priekį. Ankšta, vietos mažai, bet baimė tartum propeleris stumia mane į priekį, ir aš galiausiai išsiropščiu iš duobės. Suvokiu, kad nesu toje pačioje Eigulių vietoje, kur įkritau į ją. Aplink tamsu, nei namų, nei miesto žiburių. Virš manęs mėlynas, keistai nušvitęs dangus, aplinkui miškas. Ilgai reikės eiti namo, į Eigulius, galvoju, stengdamasi nuvyti kraupesnę minti, kad per kažkokį požeminį tunelį ką tik atropojau į Kleboniškio Mišką.
Išgirstu balsą, balselį, kažkur apačioje, ant žemės, prie pat mano kelių:
„Uch, ech, ausys… Ir tos pasidavė“. Balselis sklinda iš vabalo. Krypūnėlis sunkiai krypuoja, žeme velka vieną koją. „Nu, nieko negirdžiu, spengia nors tu ką!“. Galiu prisiekti, kalba vabalas.
Atsisėdu. Ničnieko negirdžiu, sakau sau, ir pamažu imu dairytis, kad panika proto neužvaldytų. Esu buvusi Kleboniškio Miške, tačiau šįsyk jį vos atpažįstu. Nežinau, ar dabar jis visai kitaip atrodo, ar prieš tai mažai ką buvau įsidėmėjusi. Nors ir naktis, tačiau Miškas po mėnuliu šviesus, dangus kone žydras. Sodrios žalios samanos po mano kojomis lyg linguoja, medžiai ir krūmai išdidžiai šakas iškėlę man lyg mojuoja, juose medžioja įvairiausi naktiniai vabalai, paukščiai ir kiti gyviai. Viskas pulsuoja tuo pačiu ritmu, atrodo aplink daug mažų gyvybių, bet visos – vienas organizmas. Konstatuoju, kad krisdama į duobę susitrenkiau galvą. Panika lengvai trukteli mano mintis.
„Atsiprašau, pasitraukite, jūs blokuojate mūsų taką, – į mane suraukus antakius spokso skruzdėlė, o už jos – visas jų būrys. – Kas įvyko?… Kodėl užlaiko?… Nespėsim viską sunešioti prieš vakarienę..“.
„Labai atsiprašau.“ Atsistoju ir pradu trauktis, galiausiai dedu į kojas. Griebiu paniką už rankos.
Pribėgu Kleboniškio šaltinį, sustoju sunkiai alsuodama. Apsidairau, ir vėl tas pat jausmas, kad viskas aplinkui gyva. Nusiraminu.
Suprantu, kad tai nėra taip baugu, kaip iš pradžių konstatavo mano protas. Prisimenu: panašų jausmą esu patyrusi pasikartojančiuose vaikystės sapnuose. Tik sapnuodavau ne gyvą mišką, o gyvą namą. Pamenu, atsidūrusi jame pajusdavau, kad kiekvienas baldas, paveikslas ar vazono gėlė vibruoja, tarsi būtų sklidini gyvybės. Esu tai sapnavusi, gal ir dabar tai tik sapnas?
Pastebiu prie šaltinio didžiulį žvėrį. Briedis. Sustingstu iš baimės. Jis godžiai atsigeria šaltinio vandens, pasuka galvą į mane ir… pamerkia kairę akį. Suglumstu, regis, net kvailai nusišypsau. Briedis lėtai nupėdina į miško gilumą.
„Kodėl stovi kaip mietą prarijusi?“
„Atsiprašau?“ – apsidairau, nesupratusi, kas mane kalbina. Įtariu, kad medis dešinėje.
„Ko veidas ištįsęs?“ – klausia krūmas iš priešingos pusės.
„Man mirktelėjo… biedis?“
Nesuvokiu, kodėl prasižiojau apie briedį, o ne apie faktą, kad kalbu su medžiais ir krūmais.
„Klajūnas? Jo kairės akies nervas sušlubavęs, – atsako voverė tupinti ant krūmo, – tave pamačiusi jo akis turbūt mechaniškai truktelėjo. Didelis žvėris, bet bailus.“
Voverė nervingai apsidairo ir dingsta tarp šakų.
Ne protu, o intuicija pradedu suvokti, kad Kleboniškio Miškas kalbasi su manimi per kiekvieną augalą, spyglį, gyvūną, net šešėlį.
„Tai gal tik pasirodė, kad briedis man pamerkė akį?“ – įsidrąsinu.
„Kartais briedis yra tiesiog briedis“, – gūžteli pečiais Miškas.
Medžių lapai sušlama, suvirpa, galiu prisiekti, kad išgirstu krizenimą. Galiausiai Miškas garsiai nusikvatoja. Ir aš nusijuokiu, atsistoju ir patraukiu toliau.
„Kodėl aš čia? Kas man nutiko?“
„Nieko nenutiko“, – klykteli naktinis paukštis virš galvos.
„Negi normalu įsmukti į duobę ir išrėplioti iš jos miške? – vėl nubunda mano draugė panika.
„Normalu, nenormalu… Manai, kad egzistuoja tiktai du pasirinkimai?“ – klausia Miškas.
„Aš atsidūriau čia todėl, kad praradau… gebėjimą gėrėtis?… Tai jau paskutinė stadija, man šakutės?..“
Po manimi sulinguoja Magnetinė kalva, Miškas ir vėl sukikena.
„Niekados ir niekam nebūna šakutės, nes tu negali tiksliai žinoti, kas tau nutiks kitą minutę. Taip, įmanoma nuspėti kai kuriuos įvykius, dažnai tie spėjimai pasitirvintina, tačiau ne visada. Įsidėmėk – tikrai ne visada. Gyvenimas dažnai nustebina. Ir suvokimas, kad ne viskas yra tavo rankose, kad ne viską tu gali numatyti, tasai suvokimas turi tave išlaisvinti.“ Mano apatinė lūpa suvirpa, jaučiu, tuoj pravirksiu. Nežinau, ar dėl to, kad esu pakylėta, ar kad pagailo savęs.
„Ką man daryti?“ – kuždu.
„Dabar tavo darbas yra vienas – būti žemesnei už žolę. Gulėti ir laukti. Vis dėlto gulėti ne pasyviai, o taip tarsi tai būtų pagrindinis tavo darbas. Supranti – laukti lyg dirbti“, – švelniai sušnabžda Miškas.
Jaučiau, kažkas mano viduje sušyla. Baimė ima slūgti. Tolumoje išgirstu lengvą ūžesį, sakytum, šimto spiečių dūzgimą.
„Koks čia garsas?“
„Bitės darbuojasi.“
„Naktį? Kodėl nemiega?“
„Jos dirbą labai svarbų darbą, tvarsto žaizdas. Kartais jų būna tiek daug, kad ir ištisą naktį tenka triūsti. Šis darbas ilgas, reikalaujantis kantrybės.“
„Kieno tos žaizdos?“
„Visų – medžių, dangaus, žmonių.“
Ką gi, jeigu reikia tiktai tykiai ir kantriai gulėti kaip žolei ir laukti, šitai aš įstengsiu. Supratau, kad po daugelio dienų jau galiu šį tą pabaigti, o jausmas, kad vėl tikiu savimi, mane atpalaidavo. Atrodė, vidinis mano sugrubimas ėmė tirpti, sustingęs kūnas virptelėjo, pradėjo jausti šilumą.
Namo grįžau jau turėdama tikslą. Kasdien dirbau tiktai vieną darbą: stengiausi būti nuolanki kaip žolė, nieko per daug nereikalavau nei iš savęs, nei iš kitų, tik kantriai laukiau, leidau dirbti pačiam darbui ir bitėms. Po keleto savaičių, o gal mėnesių, tiksliai nė nežinau, nes buvau užsiėmusi būtent tuo darbu, atslūgo mano sąstingis, grubūs liūdesio gniaužtai paleido mane.
Pamažu grįžo gebėjimas gėrėtis.
Grįžo netgi sustiprėjęs.
Vėliau radau eilėraštį, parašytą Eiguliuose, netoli Kleboniškio Miško, keletą metų prieš man gimstant:
Žydrą naktį – žiedas sprogo:
šlubas vabalas apkurto, smigo šnarančios skeveldros
į naktinių paukščių plunksnas;
bitės aviliuos nubudo, patalus kvapnius paliko,
plėšė drobules ir tvarstė
dangų ir šiltus medžius.
Atsitik taip – žiedas sprogo!
Varge varge, kas išdrįso
užminuoti pumpurėlį?
Gal tas aklas kurčias sliekas, kursai tūno tarp šaknų?
Ak tu slieke nevidone, slidžiakūni, pusiaproti,
žemės kirmine aklasai, nuostabusis bjaurybuk…
Tekstą padovanojo svetainės kaunolegenda.lt vartotojas.