Apie Kauno karalaitę ir užkeiktas knygas
Atvažiavęs pas vieną mūsų sodžiaus ūkininką svečias. Jo žentas papasakojo šiteip:
– Liepojuje tarnavęs lietuvis kareivis nuo Ukmergės – dabar jau treti metai. Jam ėmė sapnuotis tokia mergelė, katra liepė, kad jis važiuotų Kaunan ant Žaliojo tilto, tenai darže ėsąs didelis akmuo, po tuo akmeniu daug raktų. Atrakinęs duris, rasiąs skrynę, kurioj ėsą sukrautos visos Lietuvos knygos, tų knygų tegul nekibinąs.
„Kitas duris atrakinęs, rasi mane su kariuomene, – teip kalbėjusi jam mergelė. – Tu mane pabučiuosi, tai mudu ir išeisiva vidurij dienos, pasidarysiva moterystės stovio apžadus, paskui pasiimsiva dalies nematytai daug pinigų, pataisytuvėva visas Lietuvos bažnyčias ir dar mudviem liktų, o su kariuomene atimsiva iš maskolio visą Lietuvą. Aš esmi Lietuvos karaliaus duktė, užkeikta čia su kariuomene lig tai kartai. Dabar atėjo laikas man išeiti. Jei padarysi šiteip, – sakanti ji, – atgis Lietuva, atgis…”
Jam sapnuojantis ji ir sapnuojantis kas naktį. Jau ne tik naktį, bet ir nemiegant jam neduodanti balazdės. Jis ėmęs sakytis savo vyresniajam: „Kas su manim darosi? Neduoda man užmigti”. Vyresnysis pasakęs: „Gerai, važiuojame”. Jiedu su vyresniuoju pasiėmę aštuonis kareivius ir nuvažiavę Kaunan. Ten jiedu pasiėmusiu dar daugiaus kareivių, nuėjusiu kaip tik ant to daikto, radusiu tą akmenį, atkasusiu – atradę raktus ir duris. Ir einan tan urvan – visi žiūrį į juos. Paima jis raktus, atrakina duris, randa skrynę ir kitas duris, duryse – stiklas, pro tą matytisi svieto daugybė, pana – soste sėdinti. Vyresnysis liepiąs tam lietuviui atrakinti skrynę. Kaip jis neklausys… Atrakinąs ir randąs daug knygų. Jam liepiąs: „Paimk kelias ir nešk čionai”. Jis išnešąs – jo nebeleidžia. Pažiūrėjęs vyresnysis į knygas – nebepažįstąs, duodąs visiems kareiviams – visi nepažįstą kokia kalba parašytos.
Išsiradęs vienas prastas žmogus, kuris pažinęs. Paėmęs žiūrėjęs, žiūrėjęs, paskui ėmęs sakyti – tuoj ir negyvas… Vyresnysis tam lietuviui netikėjęs, kad dėl to negyvas, kad užginta skaityti. Kitą gavęs tokį, kuris pernakt vienas sau žiūrėjęs, žiūrėjęs, o rytą atėjęs jo klaustų, ir pradėjęs sakyt – tuoj ir tas negyvas! Tada vyresnysis jau įtikėjęs, liepęs užkast urvą ir akmenu užristi, paskui pats parvažiavęs. Tam lietuviui kareiviui vėl įsisapnavusi toj mergelė ir pasakiusi: „Lig septyniems metams nebematysi manęs, aš dabar dar giliau žemėsen nuėjau – kaip sakiau, teip reikėjo ir daryt! Po septynių metų aš vėl išeisiu, ir maskolio valdžią pergalėsiva”.
Jisai dabar tą kalbą užginąs, kad maištas nepasikeltų…
Iš gyvenimo vėlių bei velnių / surinko Jonas Basanavičius ; parengė Kostas Aleksynas ; pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. P. 267-268