Lėtas atodūsis. Tiek man kainuoja meilė.
Sunkus, liūdnas žvilgsnis ir balandžio žara.
Dar vėsios saulės žara.
Nuovylis, dar vakar spinduliuojančiose akyse.
Sunkis, kurį pajutau, kai kažkas trenkė durimis
Ir išėjo.
Išėjo palikdamas svajones, taip ir nespėjusias išsipildyti.
Aš laukiu skambučio su viltimi, kad dar…
Dar ne viskas prarasta.
Liūdesys
Menininkui, kuris dar vakar įkvėptas gražiausių jausmų –
Kūrė siužetus meilės temomis.
O šiandien
Šiandien išaušo ta diena, kai viskas tampa ne aišku.
Skaudu, žeidžia pagalvojus apie vestuves,
Kuriomis likimas leido svajoti.
Taip vaikiška, naivu. Nenoriu ieškoti, tikėti, svajoti.
Lėtas atodūsis. Tiek kainuoja meilė.
Nelaiminga meilė ar dietinė arbata.
Nežinau, kas slopina apetitą.
Galbūt, ir tai, ir tai.

Svajonės – tavo, mano.
Svajonės, kurios dar neseniai gyveno.
Dienos bėgo, svajonės augo.
Aš taip naiviai tikėjau, meilės ugnis ruseno.

Man sakė: ,,Džiaukis dėmesiu, kol gali.”
Jaučiuosi senas, per naktį pasenau.
Aš norėčiau tikėti tavimi.
Pasakyti: ,,myliu” – tau.

Idealizavau, tikėjau, tave tiesa laikiau.
O draugai – man sakė būti atsargiu.
Per dieną kekšę nutapiau.
Man gi Paryžiuj tuoktuvės bus, sakiau.

Svajonėm žaidėm, liežuviais suokėm.
Svarbus tu man ir kur tu vis dingsti?
Žadėjom, prisiekinėjom, Paryžiuj tuokėmės.
Mums meilė, gi tokia svarbi.

Viskas išnyko, tarsi sniegas.
Kurio nebuvo žemėj šioj.
Parvyko liūdesėlis vienas,
Sustingo ašarėlė širdy liūdnoj.

Paleist tave turiu, ir nežinau, aš noriu to ar ne.
Man liūdna, žvaigždės krenta giedrame danguje.
Paverski pasaka gražia giesme.
Lai, tūno džiaugsmas giliai viduje.

Aš noriu džiaugtis ir tau linkėti to.
Pamiršti skausmą, pražyst gyvenime dėl to.
Prašau, džiaukimės net jei nesame kartu,
Rytoj mums bus geriau, mylėsim tuo pačiu.

,,Aš myliu”, su džiaugsmu kartosiu,
Dar netolimoje ateityje.
Aš pažadu daugiau svajosiu,
Neverksiu, juoksiuos, kvatosiu
Širdyje.
Kada aplankys mus meilė –
Nežinia,
Bet gal mažiau galvokim,
Pabūkime ramiai,
Šalia.
Aš dar svajoju apie…
Tave.

Tu apiplėšei banką, kur laikiau žodį ,,myliu”!
Nutraukei stygas iš mano sielos gelmių.
Išarei tanku brangiausią tylą,
Kurioje ligi šiol gyvenau.

Tu buvai tas, kurį aš nuvyliau,
Bet ilgai ilgai tavęs meldžiau.
Palikti mano banką, kur laikiau žodį ,,myliu”
Širdį atsiųsiu paštu…

*** Ida vaikščiodama parku, šalia funikulieriaus, rado padėtus užrašus. Ji iš ne iš karto suprato, kad ši graži, bet skausminga meilė vyrui rašyta kito vyro, kol perskaitė parašą: ,,Raišas poetas”. Tą kartą Ida pagalvojo, jog dar nebuvo girdėjusi apie dviejų vienos lyties žmonių meilę vienas kitam, jai tai sukėlė keistus ir dviprasmiškus jausmus. ***

 

,,Anamorfoziška meilė” , pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis