Anamorfoziška meilė

Lėtas atodūsis. Tiek man kainuoja meilė.
Sunkus, liūdnas žvilgsnis ir balandžio žara.
Dar vėsios saulės žara.
Nuovylis, dar vakar spinduliuojančiose akyse.
Sunkis, kurį pajutau, kai kažkas trenkė durimis
Ir išėjo.
Išėjo palikdamas svajones, taip ir nespėjusias išsipildyti.
Aš laukiu skambučio su viltimi, kad dar…
Dar ne viskas prarasta.
Liūdesys
Menininkui, kuris dar vakar įkvėptas gražiausių jausmų –
Kūrė siužetus meilės temomis.
O šiandien
Šiandien išaušo ta diena, kai viskas tampa ne aišku.
Skaudu, žeidžia pagalvojus apie vestuves,
Kuriomis likimas leido svajoti.
Taip vaikiška, naivu. Nenoriu ieškoti, tikėti, svajoti.
Lėtas atodūsis. Tiek kainuoja meilė.
Nelaiminga meilė ar dietinė arbata.
Nežinau, kas slopina apetitą.
Galbūt, ir tai, ir tai.

Svajonės – tavo, mano.
Svajonės, kurios dar neseniai gyveno.
Dienos bėgo, svajonės augo.
Aš taip naiviai tikėjau, meilės ugnis ruseno.

Man sakė: ,,Džiaukis dėmesiu, kol gali."
Jaučiuosi senas, per naktį pasenau.
Aš norėčiau tikėti tavimi.
Pasakyti: ,,myliu" – tau.

Idealizavau, tikėjau, tave tiesa laikiau.
O draugai – man sakė būti atsargiu.
Per dieną kekšę nutapiau.
Man gi Paryžiuj tuoktuvės bus, sakiau.

Svajonėm žaidėm, liežuviais suokėm.
Svarbus tu man ir kur tu vis dingsti?
Žadėjom, prisiekinėjom, Paryžiuj tuokėmės.
Mums meilė, gi tokia svarbi.

Viskas išnyko, tarsi sniegas.
Kurio nebuvo žemėj šioj.
Parvyko liūdesėlis vienas,
Sustingo ašarėlė širdy liūdnoj.

Paleist tave turiu, ir nežinau, aš noriu to ar ne.
Man liūdna, žvaigždės krenta giedrame danguje.
Paverski pasaka gražia giesme.
Lai, tūno džiaugsmas giliai viduje.

Aš noriu džiaugtis ir tau linkėti to.
Pamiršti skausmą, pražyst gyvenime dėl to.
Prašau, džiaukimės net jei nesame kartu,
Rytoj mums bus geriau, mylėsim tuo pačiu.

,,Aš myliu", su džiaugsmu kartosiu,
Dar netolimoje ateityje.
Aš pažadu daugiau svajosiu,
Neverksiu, juoksiuos, kvatosiu
Širdyje.
Kada aplankys mus meilė –
Nežinia,
Bet gal mažiau galvokim,
Pabūkime ramiai,
Šalia.
Aš dar svajoju apie…
Tave.

Tu apiplėšei banką, kur laikiau žodį ,,myliu"!
Nutraukei stygas iš mano sielos gelmių.
Išarei tanku brangiausią tylą,
Kurioje ligi šiol gyvenau.

Tu buvai tas, kurį aš nuvyliau,
Bet ilgai ilgai tavęs meldžiau.
Palikti mano banką, kur laikiau žodį ,,myliu"
Širdį atsiųsiu paštu…

*** Ida vaikščiodama parku, šalia funikulieriaus, rado padėtus užrašus. Ji iš ne iš karto suprato, kad ši graži, bet skausminga meilė vyrui rašyta kito vyro, kol perskaitė parašą: ,,Raišas poetas". Tą kartą Ida pagalvojo, jog dar nebuvo girdėjusi apie dviejų vienos lyties žmonių meilę vienas kitam, jai tai sukėlė keistus ir dviprasmiškus jausmus. ***

 

,,Anamorfoziška meilė" , pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Raišas poetas

– Ar kada teko girdėti apie raišą poetą?
– Ar tu kalbi apie tą vaikiną, kuris dažnai lesina Laisvės alėjoje balandžius?
– Taip, jis mėgsta tai daryti.
– Vakar mačiau išeidama iš ponios Chajos siuvyklos.
– Sako, jo poezija ne vieną, net šalčiausių nervų žmogų gebanti sužavėti.
– Ar teko tau klausytis jo eilių?
– Kartą eidamas link tavo mėgstamiausios draugų susibūrimo vietos – „Konrado kavinės" - mačiau jį lesinantį balandžius šalia Šv. Gertrūdos bažnyčios. Tas vaizdas buvo ypatingas. Visi balandžiai spito aplink jį.
– Sako žmonės, jis yra labai dailių veido bruožų, turi juodą barzdą… Aš pati nemačiau jo iš toli…
– Nesutikčiau! Jo barzda rusva! Bet tu teisi - jis tikrai dailus.
– O kodėl jisai raišas? Kas jam nutiko?
– Apie tai jis vengia kalbėti.
– Natanai, aš taip pat norėčiau pasiklausyti jo eilių!
– Pussesere, rytoj mes eisime į „Dainos" kino teatrą žiūrėti filmo, ar prisimeni?
– Visai buvau pamiršus… Ačiū, kad priminei. Galvojau rytoj skaitysiu knygą…

*** Eidami Kalnų gatve Natanas ir Ida pamatė raišą poetą. Jis sėdėjo prie funikulieriaus ir rašė kažką užrašų knygelėje. ***

Manas akis sušildė brėkštanti aušra.
Aš pajutau šešėly saulės spindulius.
Kiekvieną sykį plaukianti viešnia
Įbrenda slėny meilės virpulius.

Ji – ta, kuria aš taip žaviuosi,
Aš saulės kaitroje žvelgiu į dangų.
Mana gėlė, kuriai aš vis lenkiuosi
Ir saugau jai šešėlį brangų.

Ji ten paslėpt akis galėtų,
Nuo degančios saulės kaitros.
Ramiai pailsint meilei lietų,
Aš ją paslėpsiu nuo audros.

,,Raišas poetas" pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis


Kvapai

Užmerk akis.

Pajutai cinamono

kvapą.

Tu ką tik valgei

vaisius, troškintus

grilyje.

Cinamonas -

prieskonis

pažintas.

Dabar tai -

vaisiniai ledai,

birželio karštyje

pradėję tirpti.

Vėl kvapą pajutai,

bet tai -

aliejai...

Bergamotė.

Žalioji arbata.

Citrinžolė -

Tu

persismelkei ja.

Ylang-ylang,

vanilė -

kvapų tiek daug...

Pipirai.

Medienos kvapas -

rožės dvelksmas.

Akimirkai

tai jaustas

jausmas.

Net jei

užuosti

tu

nustotum,

ar atsimintum,

kaip

kvepia

lelija?

Kipras Marcalis ,,Kvapai"


Grožis

Kas čia?

Sniegas ant žemės.

Čia tik šaldytas baltas lietus?

Ar tai grožis, ar žvėris?

Abu tai gali būt.

Grožis akiai,

kuo plačiau galime įsivaizduoti.

Žvėris, šaltas, sunku pabėgti

ir kartais taip masiškai sunku paaiškinti.

Kada mes nusprendžiame, kas tai yra?

Kastuvas ir lentos nusprendžia už mus.

Kaip sako ir mūsų protas,

grožis ar žvėris, jie nuspręs už mus.

- Bima


Kaunas.

Naktis.

Danguje žybčioja žvaigždės. Ūkauja pelėda.

Tai ne pasaulis, o kažkokia neaiški siurrealybė.

Galbūt. Bet argi ne. Viskas yra siurrealybė?

Absurdas?

Kosmosas?

Aš gyvenu, bet galbūt kažkur

Kitoje Visatos pusėje

Gyvena kitas „aš"

Tačiau tas „aš" vis tik negali vadintis „aš"

Nes ten jau kažkas kito.

Tai,

Kas net negalėtų būti pavadinta asmeniu.

Jis neturi kūno,

Neturi glotnių plaukų,

Raminančių akių,

Lūpų,

Rankų,

Kojų,

Jis yra nematomas,

Jį galima tik pajausti.

Bet mes to nemokam

Ir todėl apie šį reiškinį -

antrąjį „aš"

Mes kalbame retai.

Nenorime parodyti savo

SILPNYBIŲ,

Todėl mes ir liekame.

Stovime.

Čia.

Laukiame kažko

Ir tas antrasis

"aš"

Pasirodo

Neįprastu pavidalu.

Anksčiau neatpažįstamas,

Dabar jis virsta dalele mūsų.

Jis nusprendė pasilikti

Čia.

Kaune.

Baltose erdvėse.

Tokios pačios spalvos

Būtybė,

Padaras,

Žvėris,

„Aš"

- Bima