Močiutės sapnai

–        Sveiki, pone, Chaimai! (Ida mojuodama rankomis)
–        Sveika, Ida. (susikaupęs ir įsistebeilijęs, rimtu veidu į popieriaus lapą)
–  Rachele, kaip tu, manai ar ši vieta tinkama naujam pastatui?
–        Kokiam pastatui?
–        Valdžia ruošiasi statyti pastatą Vatikano pasiuntiniui…
–        Šioje vietoje, kur mes stovime, norite statyti pastatą? (Ida išplėtusi akis, manieringai pražiojo burną,)
–        Taip, Ida. Ką, tu, manai?
–        Na, o kodėl negalėtumėte pastatyti Operos ir Baleto teatro – Kaune? Juk, Kaunas Lietuvos sostinė, o mes neturime didelės erdvės, kurioje galėtume stebėti baletą.
–        Ne viskas taip paprasta, Ida…
–        Ida, pasuk, truputį galvą, link įrenginėjamo funikulieriaus, ir pakelk, šiek tiek, smakrą…
–        Ar taip geriau?
–        Geriau.
*** Ida įsiklausiusi į kreidelės garsus, pažvelgė į žemę. O tada pakėlė akis ***
–        Pone, Chaimai, man kilo idėja…
–        Tu, visada turi puikių idėjų, Ida.
–        Ak, pone, Chaimai, liaukitės, imsiu rausti. (sukikeno, margaspalve šilkine skarele prisidengusi lūpas)
–        Na, tai rėžk.
–        Kodėl valdžia negali paskirti pastato
–        Menui?(architektas atsiduso)
–        Kada nors būtinai tai įvyks. Mes dar tiktai kuriamės iš naujo, bet pažvelk, kaip ekonomika auga, lito vertė rinkoje didėja, tiek daug visokių naujovių. Kiek pastatų jau pastatyta. Greitai Kultūrai valdžia pradės skirti didesnį finansavimą, nes supras, kad kultūra ir ekonomika turi augti iš vien, papildydama viena kita.
–        Tu čia apie pridėtinę vertę?
–        Taip, Rachele…
–        Skaičiau vadovėlyje: ,,Ekonomika, Menas ir Teisė“. Ten rašė apie naujų darbo vietų kūrimą, užsienio investicijas ir netgi… švietimą…
*** Ištarus paskutinį žodį, Rachelės akys, rodos, pirmą kartą taip sušvito draugių akyse ***
–        Labai tavimi didžiuojuosi, dukryte. (p. Chaimas apkabino Rachelę)Susitiksime vakare, turiu eiti brėžti brėžinius pas kolegas.
–        Iki.

***

–        Ko raukaisi, Ida?
–        Na, bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl reikia statyti tokį pastatą, tokioje vietoje, kur renkasi menininkai. Čia, juk mūsų visų mūzų įkvėpimo šaltinis! (nerimastingai rodo rankomis) O paskui, nebeturėsime kur rinktis. (liūdnai)O ką, tu, manai, Ieva? Amžinai tyli. Pasakyk ką nors. (Ida susierzinusi, sunėrė rankas)
–        Aš manau, kad jeigu nesiliausi skėsčiojusi rankomis, savo portrete atrodysi kaip medis.(,,Pozuotoja“ įsižeidusi, giliai įkvėpė deguonies)
–        Kaip tu, taip galėjai pasakyti? Žinai, kad aš mokykloje visada vaidinau medį!
–        Tu, mokykloje visada vaidinai medį? (paklausė Rachelė)(Ida piktu žvilgsniu pažvelgė į Ievą.)
–        Oi, atleisk, pamiršau, kad tau tai jautri tema. (Ieva prikandusi lūpą, sparčiu tempu, prikišo nosį prie molberto)
–        Ne medį! Buvau drebulė. (atsidususi ir užmerkusi akis, susikūprino)
–        Tau šis vaidmuo visai tinka (sumurmėjo Rachelė)
–        Pfru. (suprunkštė Ieva)
–        Ką?
–        Džiaukis, kad bent ne akmuo. Galėjai judėti savo lapais ir šakomis. (jautria intonacija ištarė Rachelė)
–        Taip, Ida, kartais aktoriams skiriami vaidmenys, kurie – jiems tinka. Įsivaizduok, kad tai buvo tavo mokyklos amplua. Niekas kitas iš mokyklos nebūtų geriau suvaidinę drebulės nei tu, Ida. (pasitaisiusi kreidelę, ištarė Ieva)
–        Taip manote?
*** Mergina atstačiusi pečius taip, kaip dera taisyklingai laikysenai, ir pasitaisiusi pirštais – užkritusią garbaną ant veido, kilstelėjo lūpų kampučius ***
–        Baigiau. (nusišypsojo Ieva)(Idos akys dėl susižavėjimo prisipildė ašarų)
–        Ieva, tu, tokia talentinga! (ištarė Rachelė)
–        Atleisk, dėl mano karšto būdo, atleisk, ko tau prišnekėjau, tu vis tiek mano geriausia ir mylimiausia sesutė! (tarsi užsidegusi, Ida, apkabino Ievą)
–        Chrė-chrė.. (kostelėjo) Tu, daugiau sesių neturi ir gana, mane niurkyti. Atleidžiu.
–        Ida, aš suprantu kodėl tau rūpi menas ir kultūra. Jūs abi su Ieva, mane įkvepiate gyvenimui. Įsivaizduokime, kad čia, šitoje vietoje, vieną dieną stovės pastatas – institucija…
–        Ten rinksis menininkai… (Ieva)
–        Aktoriai, artistai, šokėjai… (Ida)
–        Literatai… (Rachelė)
–        Ten vyks renginiai… (Ida)
–        Paskaitos, kalbės pranešėjai… (Rachelė)
–        Koncertai! Ir gros pianinu, būtinai! … (Ieva)
–        Dainuos solistai… (Rachelė)
–        Operą… (Ida)
–        Ir kurs naujus dalykus… (Ieva)
–        Rinksis įvairaus amžiaus žmonės… (Rachelė)
–        Pieš portretus… (Ida)
–        Kurs keistus dalykus! (Ieva)
–        Rankdarbius… (Rachelė)
–        Bus daug šypsenų ir Laisvės! … (Ida)
–        Taip! (Ieva)
–        Taip! Taip! Taip! (Ida)
–        O, čia, išraitytu užrašu, bus parašyta: ,,Kauno menininkų namai“…

*** Braukdama delnu per įsivaizduojamą iškabą, svajingai ištarė Rachelė ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo: Kipras Marcalis (pavadinimas: ,,Močiutės sapnai“)