Jazzu: tikiu, kad sugebėsim savyje surasti tą „Mitinį Žvėrį“, apie kurį kalba visas Kaunas

Toli nuo Lietuvos žiemojanti – tiksliau, jau pavasariu besidžiaugianti – viena populiariausių šalies atlikėjų Justė Arlauskaitė – Jazzu jungiasi prie projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių komandos. Tiesa, šis žingsnis – tik formalumas. Dainų kūrėja ir atlikėja dažnai mini Kauno publiką kaip vieną ypatingiausių, čia renka pilnas sales, o šį miestą vertina dėl ypatingos kultūrinės auros. Plačiau apie dvasingą santykį su Kaunu – specialiame interviu.


Juste, ką tavo nuomone reiškia terminas „kultūros sostinė“? Ar tai priklauso nuo miesto dydžio, ar renginių pasiūlos, ar istorijos?

Pati gyveni Vilniuje, 2009 m. buvusioje kultūros sostinėje – ką pameni iš to laikotarpio, kuo jis buvo reikšmingas Vilniui? Manau, kiekvienas miestas, nepriklausomai nuo jo dydžio ar populiacijos, yra savitas ir autentiškas, su sava istorija, įpročiais, kultūrinėmis šaknimis. Kultūros sostinė – jau vien šis skambus pavadinimas byloja apie miestui ne veltui suteiktą privilegiją ja būti. Pamenu, kai pati koncertavau viename iš kultūros sostinės renginių Vilniuje – aplankė pasididžiavimas savo miestu, žmonėmis, savo šaknimis. Gera ir didinga buvo jaustis to dalimi. Tai yra didelė ir atsakinga misija, taip pat – puiki terpė pristatyti mūsų kūrėjus, kurių Lietuvoje turime tiek daug. Išties, Lietuva užaugino daug talentingų, smalsių žmonių.

Apie kokį objektą, pastatą, vietą pirmiausiai pagalvoji išgirdusi žodį „Kaunas“? Su kuo tau asocijuojasi šis miestas?

Su Kauno senamiesčiu, žinoma. Aš jį tiesiog dievinu! Po kiekvieno koncerto lieku Kaune šiek tiek ilgiau, dar pagyventi toje nuostabioje būsenoje, pasivaikščioti akmenimis grįstomis gatvelėmis, aplankyti mėgstamas vietas. Man miestas nėra vienas objektas, tai yra bendra aura, bendras alsavimas. Ir, žinoma, pamenu visus koncertus čia – visi jie buvo kažkokie stebuklingi. Ir tą stebuklą sukuria žmonės.

Kokių iššūkių keli sau tapusi „Kaunas 2022“ ambasadore? Kokią žinią ir kaip ketini skleisti apie šį miestą?

Visų pirma, tai yra didžiulė atsakomybė. Atsakomybė ir galimybė skleisti tolerancijos žinią. Labiausiai norėčiau, kad būtume pakantesni kultūriniam kitoniškumui ir įvairovei. Kultūra, mano manymu, yra galimybė suvokti nebūtinai patogius dalykus, pažiūrėti į kitus ir save iš šalies įvairiuose kontekstuose. Man asmeniškai labai svarbi yra žmogaus saviraiškos galimybė. Norėčiau atkreipti dėmesį ir kviesti būti drąsesniais. Kartais mes labai dažnai slepiamės po stereotipais arba net bandome save į juos sprausti. Žodžio ir saviraiškos laisvė, žmogaus teisės – tai yra žinia, kurią privalau skleisti.

Ar jau turėjai progos susipažinti su „Kaunas 2022“ idėjomis, programa, vizijomis? Ko labiausiai lauki 2022-aisiais?

Keletą jų tikrai žinau, bet labiausiai laukiu tų idėjų išpildymo. Aš pažįstu labai daug žmonių kurie dalyvauja programoje arba ją koordinuoja. Labai jais pasitikiu ir tikiu, kad sugebėsim savyje surasti tą „Mitinį Žvėrį“, apie kurį kalba visas Kaunas ir ypač mano draugas Rytis Zemkauskas. Ir gal nuskambės netikėtai, bet laukiu „Fluxus Labas“, man regis, po tiek laiko be parodų, be galimybių rodyti kažką publikai, menininkai „nuraus mums stogus“. Žinoma, labai pasiilgau tiesiog pasivaikščioti po Kauną. Kaip bežiūrėtume, tik čia modernizmo architektūros galima įkvėpti pilnais plaučiais.

Papasakok apie įsimintiniausią koncertą Kaune. Kuri vieta yra ta, kurioje dainuotumei dar ir dar kartą?

Visada jaukūs koncertai vyksta „Adform“ kiemelyje. Na, o pats įsimintiniausias buvo paskutinis mano koncertas prieš pirmąjį karantiną, daugiau nei prieš metus, „Žalgirio“ arenoje. Tai buvo mums visiems svarbi data – Vasario 16-oji, susirinko net ne jūra, o vandenynas žmonių! Ašaros kaupiasi prisiminus, aš taip ilgiuosi žmonių ir scenos…

Daugelis muzikantų kalba apie ypatingą Kauno publiką. Ar ir tu manai, kad kauniečiai – aistringi melomanai?

Tikrai taip! Kauno žmonės yra labai imlūs ir jautrūs muzikai, tuo ne kartą įsitikinau ir ranką prie širdies pridėjus liudiju! Ilgai galvojau, kodėl būtent Kaune žmonės taip šiltai ir audringai priima artistus. Juk mieste niekad nebuvo renginių stygiaus, pažįstu itin daug talentingų ir kūrybingų kauniečių, kurių venomis tiesiog pulsuoja kultūra! Bet kuriuo atveju, tikrai, patys galingiausi koncertai vyksta Kaune – ir už tai esu dėkinga kiekvienam, kuris į tuos koncertus eina. Įsivaizduoju, kas bus po karantino.. Tai bus amžinas paradas, apsikabinimai, ašaros, dainos ir visko bus kvadratu! Negaliu sulaukti..

Ar kelionės, naujų kraštų pažinimas įkvepia tavo kūrybą?

Tikrai taip. Ir dabar, atsakinėdama į šiuos klausimus, esu toli nuo Lietuvos. Apie metus kūrybą buvau apleidusi, labai slėgė nežinomybė, kilo minčių, kad kurti beprasmiška, lyg buvau užstrigusi uždarame rate… Kelionės, žmonės, gamta, nuotykiai, meilė – visi išgyvenimai nugula dainose. Keliaudama dažnai pabūnu viena – tada visi ispūdžiai ir jausmai išsipildo dainose. Tai nuostabus, nesibaigiantis, kartais kankinantis, bet labai dvasingas ir gražus procesas. Esu be galo dėkinga, kad galiu kurti, ir kad mano kūryba taip reikalinga žmonėms.

O ko labiausiai pasiilgsti keliaudama? Apie ką mąstai, kai mąstai apie namus? Kaip kuri jų jaukumą?

Pirma kartą per 15 metų taip ilgai buvau Lietuvoje. Anksčiau bene kiekvieną savaitę skraidžiau įrašinėti, kurti, koncertuoti. Dabar metus gyvenau tarp namų Vilniuje ir sodybos, daug laiko leidau su šeima. Sunku buvo šį kartą išvažiuoti, atrodo, dar labiau visi susipynėm, nors su artimaisiais labai arti buvome visada.

Jau du mėnesiai, kai vėl keliauju, pagalvoju apie šeimą, apie mūsų šunis, ir suspaudžia širdį. Sodybos kvapas, pašnekesiai su mama prie židinio, mano pianinas, miškas… Žinoma, kad pasiilgau. Myliu Lietuvą, myliu savo šaknis. Kita vertus, namus susikurti galiu bet kur, kad ir dabar – namelyje ant ratų, pakeliui į Naująjį Orleaną. Man svarbiausia žinojimas, kad manęs laukia grįžtant mano mylimiausi, mylimasis Donatas šalia, taip pat – ausinukas ir popierius. Kai kuriu, aš visa širdimi jaučiu, kad gyvenu. O kūryba gali aplankyti bet kur. Dažnai tekdavo keisti namus, teko gyventi kažkur savaitę, kažkur mėnesį, kažkur pusę metų, kažkur ketverius… Visur išmokau susikurti savo erdvę ir susidaryti sąlygas kūrybai lietis laisvai.

Papasakok, ar gausi tavo namų biblioteka, fonoteka. Ką mėgsti skaityti? Kaip mieliausia klausyti muzikos? Beje, koks pastarasis muzikinis atradimas džiugina?

Man visada labai gėda kalbėtis su muzikantais, nes, tiesą sakant, aš beveik visiškai neklausau muzikos. Pastaraisiais metais pradėjau jos klausytis daugiau. Anksčiau arba grodavau, arba įrašinėdavau, arba koncertuodavau, todėl mano namuose dažniausiai vyraudavo tyla. Kartais klausau klasikinės muzikos, savo mėgstamiausių Rachmaninovo, Chopino, Beethoveno, Mozarto, kartais – džiazo klasikos. Man tai yra patogi, „mano“ muzika, kuri išvalo galvą, nuplauna sielą. Per karantiną labai išsiilgau muzikos, tad nupūčiau dulkes nuo plokštelių, pradėjau vis daugiau klausyti ir ieškoti dar negirdėtų kūrėjų muzikos.

Visai kas kita su knygomis – mano a. a. močiutės palikimas yra tiek knygų, kad jos užima visą sodybos antrą aukštą, vadinu jį savo biblioteka. Mūsų visa šeima daug skaitė, užaugau tarp knygų, teatro, koncertų. Man tai svarbu gyvybiškai, aš tuo kvėpuoju, man tai suteikia jėgų. Pastaruoju metu klausau daug folk muzikos, ypač meksikietiškos. O šiuo metu, riedant nuo Teksaso iki Naujojo Orleano, mano ausinukas groja country. Muzika – begalybė. Ir jūs neisivaizduojat, kaip aš pasiilgau ją atlikti.

Kotryna Lingienė, www.DELFI.lt 2021 m. kovo 22 d. 19:20
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/projektai/kaunas-2022/jazzu-tikiu-kad-sugebesim-savyje-surasti-ta-mitini-zveri-apie-kuri-kalba-visas-kaunas.d?id=86758107&fbclid=IwAR1snfWVnMHSTnjGkMSZjKSs2cgtSjG_Ims7-yrmVb-GD7qLJ4P9L3VDX2A